Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.

Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.

Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus.

Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas. P. Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.

Kadangi manyta, jog per Kalėdas namuose renkasi vėlės, kartais kaip avys ar žalčiai, buvo atliekamos apeigos su avimis ir žalčiais.

Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.

Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos. Eglės šakas dažnai puošdavo mediniais išdrožtais papuošimais.

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiais, tarpkalėdžiais ir pan., o tų dienų vakarais žmonės nieko nedirbo, bijodami antgamtinių esybių, dvasių.

 

Šaltinis wikipedija.org